Mane alkoholis supo visą gyvenimą – mano pats pirmas vaikystės prisiminimas yra apie visiškai girtus man artimus žmones, mano šeimoje jo būdavo dažnai ir aš pats subrendau jį vartodamas. Prasidėjo tai ankstyvoje paauglystėje, kaip noras būti „kietu“, pasirodyti prieš draugus, kopijuoti suaugusius, būti suaugusiu. Bėgant laikui alkoholio kiekiai didėjo – vakariniai pasisėdėjimai su draugais persikeldavo į klubus, iš ten į „afterius“ ir vis dažniau, po jų, vėl į klubus. Šventimai pradėjo užsitęsinėti po kelias paras. Nors apgirsdavau gana greitai, sugebėdavau išlaikyti „priešsmigiminę“ būseną parom, išgerdamas nerealius kiekius alkoholio, neatsijungiant, bet tuo pačiu būnant visiškame proto užtemime. Po tokio baliaus viena ar dvi dienos būdavo visiškai ištrintos iš atminties. Tada jau žinodavau, kad tikrai būsiu kažko pridirbęs ir su baime laukdavau naujų istorijų apie save. Pradžioj jos buvo linksmos – kažkokie nurauti bajeriai, pokalbiai ir kitos nesąmonės, vėliau pradėjo nukentėti turtas – sudaužyti telefonai, nudažytas kompo monitorius, išspirtos durys ir panašiai. Bet kažkuriuo metu pradėjau agresyvėti. Vis dažniau įsiveldavau į konfliktus ir muštynes. Jau tada buvo atsiradusių minčių, kad gal reikėtų pristabdyti, nes jau pradėjau jausti ir pasekmes sveikatai. Bet paskutinis lašas buvo, kai prabudau iš ryto siaubingos savijautos, eilinį kartą nieko neprisimindamas, akis griaužė pipirinių dujų likučiai ant veido, krumpliai ir veidas gerokai aplamdyti, o mano nauji namai išdaužyti. Pradėjau skambinti draugams ir po truputį susidėliojau praėjusios nakties įvykius. Pasirodo, aš susimušiau su taksistu ir man šovė dujiniu pistoletu į veidą. Po to, aš pakėliau ranką prieš artimą žmogų ir grįžęs į namus juos nusiaubiau. O baisiausia, kad aš nieko neatsiminiau ir man atrodė, kad visa šita istorija ne apie mane. Supratau, kad tai turi baigtis, kitaip aš galiu prabusti tardymo izoliatoriuje ir lygiai taip pat sužinoti, kad vakar ką nors nužudžiau. Supratau, kad tai mane valdo ir jei aš leisiu, mano gyvenimas nučiuoš velniop. Tai buvo prieš beveik trylika metų ir nuo to laiko aš esu išgėręs vieną kartą, sąmoningai, kaip eksperimentą, stebėdamas savo būseną ir mintis. Todėl, šiame reikale aš nesu naujokas ir tai man leidžia galėti analizuoti problemą iš kelių pozicijų.
Prašau neatmesti to automatiškai, kaip antialkoholinės ar sveikos gyvensenos propagandos, ar jei manai, kad tau tai neaktualu – tu išgeri su saiku ir alkoholio problemos neturi. Perskaityk ir padėjęs šį tekstą į šoną, ramiai pabandyk paanalizuoti savo atvejį, stengiantis neslėpti nuo savęs tiesos.
Aš dalinuosi savo įžvalga todėl, kad tame turiu nemažai patirties, o ne todėl, kad prisiskaičiau knygučių ar prisiklausiau seminarų.

Tokią kaip mano įvykių sunkėjimo kreivę aš jau ilgą laiką stebiu kitų alkoholį vartojančių žmonių gyvenimuose. Tai visada prasideda linksmai ir nekaltai, ir tęsiasi tol, kol sunkėjant situacijoms žmogus pasiekia dugną. Tas dugnas gali būti įvairus: mano atveju tai buvo agresija prieš artimą, vienam pažįstamui tai buvo dukrelės žvilgsnis ir suvokimas kaip jis atrodo savo dukros akyse, kitam prisišlapinimas į lovą ir savo niekingumo suvokimas. Reikalingas stiprus trigeris padedantis suvokti situacijos ir būsenos baisumą, savo priklausomybę ir pasiryžimas tai pakeisti, kitaip sakant – atsispyrimas nuo dugno. Jokie aplinkinių įkalbinėjimai ar pamokymai nepadės, kol žmogus pats nepaims visko į savo rankas. Kuo stipriau ta patirtis jį sukrės, tuo daugiau motyvacijos ir šansų išsikapstyti ji suteiks. Todėl mėginimas padėti tik pablogina situaciją. Taip žmogus įstumiamas į aukos vaidmenį, kuriame būti yra patogu. Jam suteikiama galimybė neprisiimti atsakomybės, bandoma jį vis traukti iš liūno, taip leidžiama bėgti nuo skaudžios tiesos, kaltinant viską ir visus aplinkui, bet ne patį save. Praleidus „dugno“ momentą ir eilinį kartą save apgavus, nustūmus išblaivinančias mintis į šoną, stengiantis negalvoti apie nemalonius dalykus, galimybė atsispirti prarandama. Galutinai susivokiama tik prieš pat pabaigą, bet tada jau būna vėlu kažką keisti.

Ne visi atvejai būna tokie sunkūs. Į daugumą „lengvų“ atvejų pasižiūrėjus iš šono, atrodo viskas – OK. Žmogus kartais atsipalaiduoja išgerdamas, tai kas gi čia tokio? Bet giliau pakapsčius pasimato daug sudėtingesnis paveikslas. Alkoholio vartojimas labai giliai įsišaknijęs ir persipynęs su žmogaus fiziologija, psichologija ir egzistenciniais dalykais. Tą truputį ir paanalizuosiu.
Visi žinome, kad alkoholis kenkia. 2018m. darytas grandiozinis tyrimas nustatė, kad toks dalykas kaip saugus alkoholio kiekis neegzistuoja. Oficiali PSO statistika – dėl alkoholio sukeltų pasekmių kasmet miršta trys milijonai žmonių (kodėl nepanikuojam?). 12% vyrų nuo 15 iki 49 metų amžiaus mirties priežastis yra alkoholis (šaltinis čia). Tai yra nuodas mūsų organizmui ir jo vartojime jokio racionalumo tiesiog nėra. Yra tik krūva legendų, visuotinai priimtų pasiteisinimų, marketingo kampanijų (kartais šimtų metų senumo), tėvų ir visuomenės įdiegtų normų, kompleksų ir vaikystės traumų kratinys. Būtent šis kratinys ir sudaro žmogaus psichologinę priklausomybę kokiai nors substancijai.

Dažnas pasiteisinimas būna – „Geriu nes patinka“. Aš net neabejoju, kad ir heroiną vartojant jo poveikis vartojančiam patinka. Ar kokainą vartojančiam patinka jo kvapas? Kas tiksliai alkoholyje tau patinka?

Pradėkim nuo skonio. Skonio sąvoka yra labai reliatyvi. Mums skanu yra tai, ką suvartojus mūsų organizme išsiskiria laimės hormonai. Pavyzdžiui, suvalgius saldaus maisto išsiskiria dopaminas. Taip vyksta todėl, kad mes evoliucionavome pastoviame kalorijų nepritekliuje, o saldus maistas yra kaloringas. Jo suvartojus gaunamas didelis lengvai pasisavinamų kalorijų kiekis, reikalingas mūsų išgyvenimui, todėl organizmas mus apdovanoja dopaminu ir mes jaučiame malonumą. Tas pats ir su kitais kaloringais, riebiais produktais – dėl išskiriamo laimės hormono, jie yra mums skanūs. Mes visą laiką trokštame dopamino, todėl egzistuoja priklausomybė saldiems ar riebiems produktams. Yra nemažai saldžių alkoholinių gėrimų ar kokteilių, bet mes juos geriame ne dėl paties saldumo. Jei mes ieškotume tik saldumo, galima būtų gerti kokteilį ir be alkoholio, bet taip nutinka retai. Taigi, vieni dalykai mums yra skanūs dėl mūsų organizmui reikalingų medžiagų, kiti yra tiesiog įdiegiami. Tas pats dopaminas išsiskirdamas sukelia pasitenkinimą ne tik kažką vartojant, bet ir priimant teisingus sprendimus. Ką mes įsivaizduojame esant teisingu visiškai priklauso nuo mūsų – auklėjimo, turimos informacijos ir kitų daugybės aplinkybių. Netgi tokioje ekstremalioje situacijoje kaip karas, kovojantis už teisingą (kaip jam atrodo) reikalą ir netgi žudydamas, žmogus bus apsvaigęs nuo dopamino, nes jam atrodys, kad jisai daro teisingą dalyką. Tą patį jaus ir jo priešininkas. Tuo pačiu principu, mes patys galime nuspręsti kas mums privalo būti skanu, tai įsidiegti ir tai vartojant, jausti tą patį dopamino antplūdį. Prisiminkite savo pirmus kartus kai paragavote alkoholio. Jeigu tai nebuvo saldus gėrimas, ar jums buvo skanu? Greičiausiai ne, nes tai reagavo jūsų dar neužterštas organizmas į jam visiškai nereikalingą ir netgi žalingą substanciją. Po truputį pratinotės, apgavote organizmą ir jums tai pasidarė skanu. Naujo skonio įdiegimo modelis yra labai paprastas. Kažkieno nustatomas ir daugumos žmonių susitarimu priimamas gero skonio standartas – kokia nors skonio savybė (pvz. geras tam tikro regiono vynas privalo turėti tam tikrą savybę). Žmonės ragaudami tą savybę atpažįsta, jų protas turi informaciją kad ta savybė yra gero produkto požymis, pagal tai protas nustato, kad produktas yra geras, todėl gaunama dopaminų dozė, produktas tampa skanus. Tada, ragaudami kitus vynus jie ieško tos savybės ir pagal tai sprendžia ar gėrimas yra geras. Labiausiai „crazy“ dalykas ir yra tas, kad skonis yra visiškai susitarimo dalykas. Jiems tą gero skonio standartą nustatė, pateikė kaip faktą ir jie jį sau įsidiegė. Mes sau taip galim įsidiegti bet kokią nesąmonę. Tai gali būti ir islandiškas pūdytas ryklys, ir azijietiškas šlapime brandintas kiaušinis, gyvi aštuonkojai Korėjoje ir tt. Juk dar visai neseniai, kai pas mus nebuvo pasiūlos, rusiškas putojantis ar gruziniškas raudonas vynas buvo gero skonio viršūnė. Vyresniems žmonėms šitas skonio etalonas toks pats ir liko, nes jie nenori ar neturi galimybės įsideginėti kitų skonių. Jiems jų užtenka senų.

Aš atsimenu save. Pradžioje man visas vynas buvo vienodas, rūgštus skystis su trupučiu alkoholio, tik tiek. Atsimenu kai gruziniškas vynas man buvo skanu, paskui tapo neskanu, nes „ne lygis“. Po kelių metų ragavimo aš ne tik įsidiegiau skonį, bet ir pradėjau atpažinti tam tikras savybes, kurios pagal susitarimą padaro vyną geru. O iš stiprių gėrimų, pradžioje gerdavau pigų burboną, bet savo alkoholinės karjeros pabaigoje, sugebėjau „išlavinti skonį“ iki „Single molt“. Dabar, kai aš suvokiu šituos procesus, visa tai atrodo juokinga. Šitie „gero skonio“ susitarimai yra didžiulės, šimtmečius trunkančios marketingo kampanijos dalis, skirtos mus įvilioti į šį liūną. Tos istorijos apie Šampanės vienuolių bačkose perlaikytą vyną ir iš jo išėjusį šampaną, įvairios gėrimų išlaikymo, filtravimo technologijos, šimtametės tradicijos yra tik minimalūs cheminių formulių pakeitimai kurie turi įtakos tik „išlavintam“ įsidiegtam skoniui, o rezultatas visada tas pats – pasiteisinimas gerti, prarasta dalis sveikatos ir girtas, durnas snukis (čia dar neminint krūvos gilesnių pasekmių).

Einam toliau. Kitas populiarus pasiteisinimas – alkoholis mane atpalaiduoja. Taip, jis sukelia būseną panašią į atsipalaidavimą, bet tai nėra tikras atsipalaidavimas. Tai – labiau kompleksų, psichologinių barjerų ir moralės slopinimas. Nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo, kad slopinti kompleksus yra gerai, bet iš tikrųjų yra visai priešingai. Mane neseniai šokiravo Britanijoje darytos apklausos išvados. Pasirodo, ten net 26% moterų negali mylėtis neapgirtusios. Jūs įsivaizduojate ką tai reiškia? Tai yra 8 840 000 moterų vien Didžiojoje Britanijoje taip nepasitiki savimi, kad net nesugeba turėti vieno iš didžiausių ir natūraliausių malonumų, nesugeba naudotis viena iš svarbiausių meilės išraiškos formų blaivios. Vietoj to, kad drąsiai priimtu save tokią kokia ji yra, arba, jei kompleksuoja dėl savo kūno formų, priimtų sprendimą ir įdėtų pastangų keistis, jos kiekvieną kartą prieš seksą prisigeria „atsipalaidavimui“. Ir tai vyksta visuomenėje, kuri nebuvo 70 metų žalojama sovietmečio. Nežinau šios statistikos apie Lietuvą, bet pas mus tikrai yra priimta „glušinti“ savo kompleksus ir traumas alkoholiu, užuot juos atpažinus, įvardijus ir bandžius su jais tvarkytis. Aš pats, nors ir labai ilgai dirbu su savimi ir atrodo nebesu super kompleksuotas, iki dabar negaliu šokti. Tą darydavau tik girtas. Psichologiškai sveikas ir sąmoningas žmogus yra atsipalaidavęs visada, tam jam nereikia papildomų priemonių. Jei yra vidinių problemų, su jomis reikia tvarkytis, o ne bandyti jas „glušinti“. Alkoholis leidžia mums į jas nekreipti dėmesio, bet taip jos kaupiasi, didėja ir galiausiai įgauna tokį mastą, kad net ir jis nebepadeda. To pasekmės dažnai būna labai liūdnos – galutinai prasigeriama arba net prieinama iki savižudybės. Yra daugybė tikrų atsipalaidavimo formų, bet jos naudojamos mažai, nes tam reikia pastangų, o prisigerti yra lengva.

Blogiausia yra tai, kad visa ši siaubinga našta yra perduodama vaikams. Atrodo juk nieko tokio, jei vaikai mato išgėrinėjančius tėvus – jie juk tvarkingi žmonės, nesipyksta ir nesimuša. Bet tiesa yra ta, kad jei tėvai išgėrinėja ir vaikai tai mato, jie tikrai patys ateityje gers. O kur garantija kad jų „saugikliai“ atlaikys ir jie neturės ateityje problemų su alkoholiu? Vaikų smegenys visą laiką mokosi – formuojasi naujos neuronų jungtys. Kiekviena nauja jungtis – tai išsaugotas ir suvoktas naujas potyris, jausmų sąsajos su situacijomis, sužinoti nauji dalykai ir dar daugybe visko, ką mes išmokstame augdami. Ryškiausi pozityvūs vaikystės įspūdžiai yra šventės, šeimos susibūrimai, iškylos, kelionės. Ir jei jų metu yra vartojamas alkoholis, neuronų jungtyse kur saugomi šie prisiminimai, visos šios teigiamos emocijos automatiškai susiejamos su alkoholiu. Žmogui natūraliai norisi patirti kiek galima daugiau teigiamų emocijų, todėl dar pilnai nesusiformavus asmenybei, jauną žmogų pasąmoningai traukia jas patirti per tai, ką jis atsimena iš vaikystės, šiuo atveju per alkoholį. Tas pats galioja ir susidūrus su gyvenimo sunkumais. Iš ten pat yra ir „bėdų skandinimas alkoholyje“. Ir netgi jei asociacijos nėra teigiamos, tai vis tiek plinta ir perduodama iš kartos į kartą kaip užkratas. Aš nemažai gilinausi į savo vaikystę ir savo elgesį paaugus. Atsimenu šventes, kaip būdavo smagu pradžioje, kol suaugę nepradėdavo gerti ir kaip baisu būdavo kai jie prisigerdavo. Aš pilnai suvokdavau jų neadekvatumą ir man buvo baisu, kad bet kada gali nutikti nelaimė.
Mano tėvai nebuvo ypatingai daug geriantys. Jie buvo tokie kaip visi. Dažnai dalyvaudavo įvairiuose baliuose ir vakarėliuose. Kartais jie imdavo su savimi ir mane, o kartais palikdavo namie su vyresne seserimi. Iš balių atsimenu linksmus ir gerus žmones, kurie mane vaišindavo saldumynais ar duodavo pinigų, ir kaip vakarui baigiantis jie pavirsdavo groteskiškais keistais primatais, rėkiančiais, keliančiais pavydo scenas, konfliktuojančiais, dainuojančiais ar nebepaeinančiais. Tada aš norėdavau, kad mes važiuotumėm kuo greičiau namo. O jei mane palikdavo namie ir patys išeidavo į balių – aš nemiegodavau. Laukdavau tėvų. Man buvo labai baisu, kad jiems girtiems nieko neatsitiktų. Aš žinojau, kokį garsą skleidžia taksi automobilis „Volga“ (tada tik tokie ir buvo) ir jei toks įvažiuodavo į kiemą, aš mintyse maldaudavau, kad tai būtų mano tėvai. Vieną naktį mano košmaras išsipildė. Mano tėvas kažkur baliavojo su bendradarbiais, mama tą kartą buvo namie. Aš vis prabusdavau ir klausydavau ar tėtis negrįžo, ar neišgirsiu jo balso. Paryčiais suskambo telefonas. Atsiliepė mama. Aš išgirdau mamą klausiant: – Kas, policija? Tada pauzė… ir mamos klyksmas. Aš gulėjau susigūžęs, verkiau ir meldžiausi, kad tik mano tėvas būtų gyvas. Mama išsikvietė taksi ir išvažiavo. Ryte atvažiavo giminės ir man liepė apsirengti gražiais rūbais mano tėčio laidotuvėms. Man buvo 12 metų, kai išgertuvių metu mano tėtį nužudė. Už metų aš pirmą kartą prisigėriau, nepaisant mano siaubingos patirties su alkoholiu. Todėl aš ir sakau, tai yra užkratas, tiesiogiai perduodamas vaikams. Vaikai nėra kvaili, jie stebi, viską mato ir darosi išvadas pagal tai, kokia informacija disponuoja. Besigilindamas į savo atsiminimus, aš buvau nustebęs, kokių įžvalgų aš būdamas vaiku, turėjau. Jei jūs linkite jiems gero, nekurkite jiems tokių neuroasociacijų, nes jiems gali nepasisekti taip kaip man ir jie gali neišsikapstyti.

Kažkada vienas pažįstamas (tuo metu dar nepilnametis) girtas verkė ir pasakojo, kaip norėtų pagerti su savo tėvu, todėl, kad jie niekada nesikalba. Jūs įsivaizduokite kokia tai yra „f**ked up“ situacija. Sūnus nori prieiti prie tėvo per alkoholį, nes blaiviems, nei vienam iš jų neužtenka drąsos parodyti savo jausmus. Taigi, jokioj santykių situacijoj, alkoholis nėra pagalbininkas. Jis tik viską sugadina. Šeima yra nuostabi asmenybę kurianti institucija, bet tuo pačiu ir labiausiai traumuojanti. Vaiką ypatingai traumuoja smurtas, o juk beveik visi smurto artimoje aplinkoje atvejai įvyksta per alkoholį. Todėl nerizikuokite savo ir savo vaikų gerove, dėl kelių durnumo valandų. Norvegų vaikų teisių apsaugos tarnybos yra teisios skirdamos daug dėmesio šeimoms, kuriose yra vartojamas alkoholis matant vaikams. Netgi paimdami tuos vaikus iš tokių šeimų tėvams ignoruojant jų raginimus to nebedaryti. Tikiuosi kada nors taip bus ir pas mus.

Nebūnant priklausomam nuo alkoholio ir gebant į šia problemą pasižiūrėti iš šono, mane nenustoja stebinti man akivaizdžiai baisūs, bet geriančiam žmogui nematomi dalykai. Taip yra dėl šimtus ar net tūkstančius metų trunkančio alkoholio normalizavimo mūsų visuomenėje. Puikus pavyzdys yra pagirios. Tai visiškai normali daugumos žmonių sekmadieninė būsena. O juk tai yra organizmo reakcija į sunkų apnuodijimą. Jeigu žmogus reguliariai nuodytųsi kitomis toksiškomis substancijomis, nuo kurių jo organizmas turėtu tokius pačius apsinuodijimo simptomus, mes greičiausiai susirūpintumėm jo psichine sveikata, bet būtent dėl alkoholio normalizavimo, vartojimo „kultūros“ legendos ir visų kitų ankščiau minėtų aspektų, daugumai tai atrodo kaip normali gyvenimo dalis. Bet pažiūrėjus į gėrimą blaiviai, tai juk kažkoks keistas, nelogiškas ritualas, per kurį vartojama toksiška medžiaga, apnuodijant tiek, kad yra sukeliamas svaigimas, haliucinacijos, motorikos sutrikimai, taip stipriai kenkiant savo fizinei ir mentalinei sveikatai, šeimos ryšiams, santykiams, vaikų raidai ir dar velnias žino kam.

Atkreipkite dėmesį į daugumos vyresnės kartos žmonių bendravimą, jų humorą, poilsio būdus, tiesiog kasdienybę. Visa tai yra persmelkta alkoholiu. Jų jaunystės istorijos, nutikimai, anekdotai, juokai, priežodžiai – viskas apie tai. Kolūkiečiai seimo nariai net tribūnose kalbas sako ta pačia intonacija kaip užstalės tostus. Deja, tai žmonių daliai padėti gali nebent gydytojo verdiktas. Bet aš ir čia turiu pavyzdį – mano tetai gydytojai sakė, kad sekantis pagėrimas gali būti paskutinis. Jos tai nesustabdė, toliau gėrė ir mirė.

Prie visos šitos puokštės dar yra ir alkoholio narkotinės savybės, besivystanti fizinė priklausomybė. Bet kurio alkoholio pavartojus smegenyse išsiskiria dopamino pliūpsnis. Kaip jau sakiau, tai laimės hormonas, mes jo trokštame, bet alkoholis mums duoda jo perteklių, tuo pačiu numarindamas dopamino receptorius. Taip mes „pasėdame“ ant euforinės būsenos, kurią kuo toliau, tuo sunkiau patirti. Dozės didinamos, savijauta negerėja. O atsisakius, pradžioje jaučiama depresija, gyvenimo prasmės nebuvimas ir t.t. Klasikinė narkotinės abstinencijos formulė. Kodėl visi kiti narkotikai taip stipriai reguliuojami, o alkoholis ne? Dažnai kiti narkotikai neturi tokio žalingo poveikio sveikatai ir visuomenei, bet kažkodėl yra uždrausti. Aš nežinau, kaip yra geriau, ar legalizuoti viską, ar uždrausti viską, bet tikrai žinau, kad leisti vartoti vien alkoholį nėra išeitis. Man patinka, kad beveik nebėra girtų viešose vietose, kad pliažuose jų gerokai mažiau, žinau, kad geriausias atgrasymas yra maksimalaus nepatogumo vartotojui sukėlimas. Bet pavyzdžiui, nepilnamečiams tai veikia atvirkščiai. Aš pagal save atsimenu, kaip greičiau aš norėjau suaugti, o kadangi, alkoholis parduodamas tik suaugusiems, aš norėjau kuo greičiau pradėti gerti, kad būčiau kaip suaugęs, kad kiti galvotų, kad aš suaugęs. Aš nesakau, kad nepilnamečiams reikia pardavinėti alkoholį, aš sakau kad mes, suaugę turim rodyti kitokį pavyzdį. Kad suaugusiu būti reiškia būti stipriu fiziškai ir emociškai, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, mylėti ir rūpintis kitais. Reikia išgyvendinti tą „kieto“ geriančio vyro ar šaunios geriančios moters įvaizdį ir parodyti tikrą alkoholio veidą.

Geriančios moterys – čia dar atskira tema. Aš turiu gilią vidinę pagarbą moterims. Jos yra gyvybės kūrėjos, mūzos ir įkvėpėjos, pasaulį varanti jėgą. Jos yra daug stipresnės ir tobulesnės už vyrus, tiesiog, aukštesnė gyvybės forma. Ir kada matau girtą moterį, man beveik fiziškai skauda. Labai panašų jausmą turėjau radęs išniekintą šventyklą. Nes būtent taip yra.

Apibendrinat, kaip jau sakiau, tai yra mano įžvalgos, aš neturiu jokio medicininio išslavinimo, nesu studijavęs priklausomybių gydymo. Bet aš esu išsigydęs savo ir matęs per daug sugadintų gyvenimų. Daug žmonių pavyksta tiesiog nustoti gerti ir pajutus kaip pasikeičia pasaulis, prie to niekada nebegrįžti. Bet gilintis ir analizuoti savo priklausomybę yra būtina, suprasti iš kur ji ateina, nes kitaip ji gali rasti klastingą būdą sugrįžti. Aš čia išdėliojau savo priklausomybės žemėlapį, bet kiekvieno žmogaus jis kitoks. Vieni aspektai jam gali tikti, kiti ne. Jų gali būti ir žymiai daugiau. Aš čia pakrapščiau tik patį paviršių, po kiekvienu aspektu dar glūdi daugybė sluoksnių kurių aš nepaminėjau, ar dar tiesiog nematau. Todėl kviečiu lįsti gilyn į save, traukti lauk tą monstrą ir jį nugalėti