Kol ėjau Camino, perskaičiau straipsnį apie tai, ko labiausiai žmonės gailisi būdami mirties patale. Tą pačią dieną viena pažįstama parašė žinutę ir paklausė, nuo ko aš bėgu taip gyvendamas? Nei tame straipsnyje, nei jos klausime nebuvo nieko naujo, bet šie du dalykai man sudėjo taškus ant to, ką aš seniai savyje analizavau.

Dauguma gyvų būtybių jaučia instinktyvią mirties baimę. Ši baimė kyla iš pačios gelmės, iš genetinės atminties ir yra pagrindinis kovos už būvį ir evoliucijos variklis. Ką tik išsiritę ančiukai žino, kad reikia susigūžti ir slėptis praslinkus plėšraus paukščio šešėliui (nors kitokios formos šešėlis jų nejaudina). Tokių kaip šis – mirties baimės kylančios iš genetinės atminties – pavyzdžių, gyvojoje gamtoje yra labai daug. Kadangi Žmogus – padaras truputį įdomesnis, mūsų savisaugos mechanizmai ne visada veikia automatiškai. Mes, kaip ir gyvūnai, vidumi jaučiame, kad mūsų kūnas yra toli gražu ne amžinas, bet mokame tai ignoruoti. Kažkaip sugebame save užprogramuoti savo kūno mirtingumo neigimui. Dar geriau, įsisukame į kažkokią keistos formos lėtą savižudybę, nuodydami savo kūną stresu, žalingais įpročiais, nesveiku gyvenimo būdu ir, regis, kuo labiau stengdamiesi priartinti savo pabaigą, bet tuo pačiu sugebėdami tai nuo savęs slėpti ir neigti. Nors tiesą visi puikiai žinome. Apie mirtį pamąstome, kai ji tiesiogiai prisiliečia prie mūsų – per mūsų išėjusius pažįstamus ar artimuosius, ar kai patys būname arti jos. O galiausiai, viską suvokiame tik tada, kai mirtis būna visai šalia ir tada belieka tik gailėtis, kaip tiems senukams iš to straipsnio.

Aš dažnai galvoju apie mirtį ir puikiai suvokiu manęs šitoje žemėje laikinumą. Bet aš jos nebijau. Gal visa mano drąsa išgaruos mirčiai atėjus, aš to nežinau. Bet manau, kad aš ją pasitiksiu kaip naują nuotykį, kažką ko dar nepatyriau, kaip ekspediciją į dar nepatirtą būseną, o gal jos nebuvimą. Bet kokiu atveju, tai žada būti įdomu. Netgi jei reikėtų mirti šiandien, man nei kiek nebūtų gaila, nes atsisukęs atgal ir pažvelgęs į savo gyvenimą, galiu tvirtai pasakyti – nu, blemba, pavariau! Patirčių pakaktų penkiems „normaliems“ gyvenimams.

Taigi nuo ko aš bėgu? Man atrodo kad aš jau pabėgau. Pabėgau nuo viso gyvenimo arimo „prie staklių“ nuo aštuonių iki penkių, savo brangaus, limituoto laiko mainymo į daiktus, kurie man net nereikalingi, iš šito netikro groteskos teatro, pastovaus lyginimosi su kitais, kažkokių rašytų ir nerašytų taisyklių kratinio, visų tų nesąmoningų hierarchijų, nuo viso to, ką dauguma žmonių laiko esant normaliu gyvenimu, bet kurį pragyvenę gailisi. Karts nuo karto mane tai taip pat įtraukia, pradedu kažką vaidinti, bet arba pagaunu save bandydamas pasižiūrėti į save iš šono, arba pradedu jausti nerimą – „normalaus“ gyvenimo vaibą, signalą sau, kad reikia atsitraukti ir vienumoje sukaupti jėgų imunitetui, kad vėl galėčiau gyventi ten, kur vyksta „normalus“ gyvenimas.

Nesakau, kad visiems reikia gyventi kaip aš, ar kad patirtys yra mirties baimės panacėja. Tiesiog toks esu aš ir mano požiūris į gyvenimą ir mirtį. Bet pagalvok apie save, jeigu tau dabar reikėtų mirti, ar atsisukęs atgal tikrai nieko nesigailėtum? Gal jau laikas pradėti daryti tai, ką iš tikrųjų nori daryti?